VABZDŽIŲ VIEŠBUTIS

TEORINĖ MEDŽIAGA

Padėkime laukiniams vabzdžiams

Be bendruomeninių – naminių - Lietuvoje dar gyvena apie 350-400 rūšių pavienių (arba vienišųjų) bičių.

Tai, kad naminės bitės ir iš dalies kamanės apdulkina gausybę žemės ūkio ir laukinių augalų, žino beveik visi. O pavienės bitės, ne mažiau reikšmingos žmogaus ūkiui ir gamtos ekologinei pusiausvyrai palaikyti, kažkodėl liko užmirštos – apie jas daug kas nėra net girdėjęs.

Sunku keliais žodžiais apsakyti tiek bitinių plėviasparnių, tiek kitų vabzdžių – augalų apdulkintojų – reikšmę žmonijai ir visai biosferai. Per milijonus metų tarp augalų ir jų apdulkintojų užsimezgė glaudūs, nors mums dažnai nepastebimi ryšiai. Tie ryšiai jau seniai tapo simbioze. Jei staiga imtų ir išmirtų vabzdžiai apdulkintojai, Žemėje išnyktų žydintys augalai. O juk yra tokių, kurių žiedus gali apdulkinti tik kuri viena vabzdžių rūšis!

Pavienių bičių (šilkbičių, smiltbičių, vagabičių, urvabičių ir kitų) reikšmė entomofiliniams augalams milžiniška. Daugelis jų apdulkina liucerną, barkūnus, dobilus, esparcetus, žirnius ir kitus labai reikalingus augalus (apie 45-50 rūšių). Nykstant bitėms mažėja ir kultūrinių entomofilinių augalų derlingumas. Tačiau iki šiol apdulkintojais ir apskritai naudingaisiais vabzdžiais dar nebuvo rimtai susirūpinta, nesudarytos bent minimalios sąlygos jiems išlikti.

Kai naudojama šitiek nuodingų chemikalų, kai be atodairos melioruojamos iš eilės visos žemės, nyksta miškai ir ramios, nuošalios pievos, krūmynai, nebelieka vietos naudingiesiems vabzdžiams veistis.

Daugelis bitinių plėviasparnių (šilkbitės, smilbitės, vagabitės) lizdus įsirengia žemėje, smėlinguose kalvelių, griovių, vandens telkinių šlaituose, pievose, taip pat nuošalesnėse vietose – mat šiems vabzdžiams reikalinga ramybė. Tačiau vis mažiau belieka vietų, kur ji nebūtų trikdoma. Pamiške ar pieva keliskart perėjus galvijų bandai, dauguma žemėje įsikūrusių bičių arba jų lizdų žūva. O laukų pakraščiuose apsigyvenę naudingieji vabzdžiai išnuodijami žemės ūkio chemikalais.

Kai kurios pavienės bitės apsigyvena įvairių tuščiavidurių augalų stiebų kiaurymėse, medžių kelmuose, medinių pastatų sienose, pasirinkdamos įvairius plyšelius, medieną graužiančių vabzdžių urvelius. Taigi nykstant mediniams trobesiams mažėja ir šioms bičių rūšims gyventi tinkamų vietų. Todėl tiek natūralioje gamtoje, tiek žemės ūkiui naudojamuose plotuose reikėtų įkurti kuo daugiau nedidelių saugomų teritorijų – mikrodraustinių. Ypač tokios salelės reikalingos laukuose, kad jose galėtų gyventi ir daugintis naudingieji vabzdžiai, rastų prieglobstį kiti gyvūnai. Jas galima palikti ten, kur esama medžių, krūmų, taip pat vandens telkinių apsauginėse zonose, nešienaujamų pievų lopeliuose. Ten, kur panašių plotelių jau nėra, reikėtų pagalvoti, kur ir kaip juos atkurti, įrengti dirbtinių lizdaviečių laukinėms bitėms. Pirmiausia tuo turėtų rūpintis gamtos apsaugos entuziastai, miškininkai, sodininkai, ūkininkai, jaunieji gamtininkai, moksleiviai. Deja, šių labai svarbių darbų Lietuvoje niekas nesiima.

Nuo entomologijos klasiko Piterio Fabro laikų žinoma nemaža būdų dirbtinėms lizdavietėms įrengti. Kamanėms  gaminami specialūs aviliukai, o vienišosioms bitėms nereikia ir jų. Tuščiaviduriuose augalų stiebuose gyvenančios bitėms (bitėms lapkirpėms, osmijoms) iš supjaustytu nendrių ar kitų tuščiaviduriu augalų stiebų surišami apie 30cm ilgio ryšulėliai ir iškabinami įvairiuose vietose – gyvenamųjų  pastatų, sodo  namelių, ūkinių  trobesių  pastogėse, prie medžių šakų, kamienų. Nuo  lietaus juos galima apvyti polietilenu ar  kita drėgmės nepraleidžiama medžiaga. Kitoms pavienių  bičių  rūšims, naudingosios vapsvoms, sfeksams, kai kuriems vabzdžiams tinka medinių pastatų sienose, nudžiuvusiose medžių kamienuose ir kelmuose (geriausiai pušų)  išgręžtos  6-8-10 milimetrų  skersmens ir apie 15cm gylio skylutės. Tačiau tinkamuose vietose tokių sausumų retai kur berasi. Tada lizdavietės daromos taip: 20-25 cm storio ir 40cm ilgio pušinėje pliauskoje prigręžiojama 20-30 minėto skersmens skylučių, viršuje prikalamas baltai nudažyta skardos  stogelis, ir visas šis įrenginys stačias pritvirtinamas prie žemėn įkalto kuolo. Kad tokių lizdaviečių  neapniktų skruzdėlės, mėgstančios pasmaguriauti   naudingųjų vabzdžių lervomis, kuolo apačia nudažoma emale, o ant dažu užtepamas vazelino sluoksnis .

Sudėtingesni dirbtiniai lizdai įrengiami iš lentų sukaltuose įvairaus dydžio  plokščiose dėžėse: sienelėse prigręžiojama skylučių, o į jas iš vidaus įstatoma daug įvairaus skersmens nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų. Šitokias lizdavietes  gamindavo  žymus entomologas S. Malyševas, entomologijos tėvo P. Fabro garbei pavadinęs juos „Fabro aviliais“. Fabro aviliai statomi palaukėse, miškų aikštelėse, pamiškėse, nešienaujamose pievose, prie vandens telkinių, soduose, prie ankštinių žemės ūkio kultūrų kultūrinių pievų. 

Žemėje urvelius rausiančioms pavienėms bitėms sausose smėlėtose vietose, geriau  - šlaituose, galima nukasti velėną. Aišku, šitai daryti galima ne visur. Reikia žiūrėti, kad nesugadintume kraštovaizdžio, nepaskatintume šlaitų erozijos.

Kai kurios bitės, pavyzdžiui, gaurabitės rausia urvelius molingoje dirvoje, molinių ar net medinių pastatų sienose, tad lizdavietes joms tenka daryti iš molio. Į lentinį keturkampį rėmą prikrečiama molio ir jame padaroma daug apie 10cmgylio skylučių. Lizdavietę galima statyti šlaituose, kalvelėse arba pievose ant akmenų arba neaukštų kuolų.

Prieš dešimtį metų originalias lizdavietes pavienėms bitėms ir kitiems naudingiems plėviasparniams sukūrė Omsko srities gamtininkai. Tai apie 2 metrų aukščio ir 3 – 4 metrų nameliai, panašūs į pavėsines. Į žemę įkasami 6-8 sausi pušiniai stulpai, prie jų pritvirtinamas stogo karkasas iš kartelių ir dengiamas ilgais tuščiavidurių augalų kūliais. Tinka nendrės, meldai, šiaudai, saulėgrąžos, varnalėšos ir kita panaši medžiaga. Į pastogę prikišama 20 cm ilgio pušinių pliauskų, prigręžiotų nuo 6-10 mm skersmens skylučių. Stulpų apačią būtina nudažyti ir storai ištepti vazelinu. Tokiuose nameliuose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena daug įvairių plėviasparnių – entomofagų bei augalų apdulkintojų, o žiemą juose galima įrengti lesyklas paukščiams. Entomologinius namelius reikia statyti tokiose vietose, kur jie niekam nekliūtų – miško aikštelėse, pamiškėse, paežerėse, paupiuose  ar pievose. Neblogai būtų netoli jų užveisti įvairiu metų laiku žydinčių medingųjų augalų. Statant namelius būtina pasirūpinti ir jų išvaizda.

Apskritai, dirbtinės lizdavietes bitėms reikia statyti ten, kur gausu žydinčių laikinių ar kultūrinių augalų, o aplinkui yra atvirų, saulėtų vietų.

Kamanių globa

Kamanės, žmonių paprastai vadinamos laukinėmis bitėmis, yra sparčiai nykstantys vabzdžiai. Mūsų krašte gyvena apie dvidešimt kamanių rūšių. Tai bičių šeimos (Apidae) atstovės, gyvenančios nedidelėmis bendruomenėmis. Melioruojant laukus, sausinant pelkes, naudojant nuodinguosius chemikalus, naikinamos pačios kamanės i joms gyventi tinkamos vietos, todėl kamanių katastrofiškai mažėja.

Žymus rusų entomologas, dailininkas animalistas ir kamanių tyrinėtojas V. Grebenikovas rašo, kad per kelis paskutinius dešimtmečius buvusioje Tarybų Sąjungoje kamanių sumažėjo net 300 kartų! O juk kamanės apdulkina daugelį naudingųjų ir kultūrinių augalų – išnykus kamanėms išnyks ir jie. Apie tai žemės ūkio darbuotojai, be atodairos pylę ir barstę laukuose įvairius chemikalus, retai kada pagalvodavo. Čia būtų pravartu prisiminti ir istoriją. Australijoje apsigyvenę fermeriai pradėjo sėti dobilus. Šie gerai augo ir žydėjo, tačiau sėklų kažkodėl nemezgė. Pasirodo, Australijoje nebuvo vabzdžių, galinčių dobilus apdulkinti. Teko atsigabenti kamanių iš Europos. Taip mūsų laukų darbininkės nukeliavo ne tik į Australiją, bet ir į Naująją Zelandiją.  Kaip padėti kamanių giminei? Visų pirma, kamanėms tinkamose vietose reikia įrengti  dirbtinių lizdų - avilėlių. Geriausi - anksti pavasarį, paprastai balandžio pradžioje, vos pražydus blindėms. Maždaug po savaitės pasistiprinusios blindžių nektaru, kamanių patelės pradeda rūpintis lizdais. Tad labai svarbu nepavėluoti laiku įrengi aviliukus.

     Iš centimetro storio neobliuotų, geriau senesnių lentų sukalamas kubas, kurio vidinės sienos ilgis apie 14 centimetrų. Sausose, smėlėtose vietose aviliukai  įkasami į žemę. Iš plonų lentelių sukalama maždaug metro ilgio tuščiavidurė lakta, kurios angos skersmuo - 1cm. Galas nupjaunamas įstrižai, V. Grebenikovas nurodo, kad laktai galima naudoti ir reikiamo skersmens bei ilgio plastmasinius ar aliumininius vamzdelius. Įstačius laktą į aviliuką, plyšiai užtaisomi plastilinu. Aviliuko stogelį geriausia daryti nuimamą, 2 cm didesnėmis negu  aviliuko kraštinėmis. Prieš įkasant į žemę aviliukas apvyniojamas  polietilenu, kad nepraleistų drėgmės. Aviliuko vidų entomologai pataria įtrinti purvu, kad dirbtinė lizdavietė atrodytų natūralesnė, 2/3 aviliuko vidaus reikia prikimšti samanų, pakulų, vatos, dar geriau - iš pelių lizdų išimtos medžiagos. 

    Požeminiai aviliukai įkasami šlaitų, palaukių, pagriovių pietinėje pusėje. Aviliukas ir lakta uždengiami velėna, paliekama atvira tik landa, kuri turi būti gerai matoma ir lengvai prieinama. Entomologas S. Pileckis knygoje „Globokime naudinguosius vabzdžius“ laktos angą dar rekomenduojama nudažyti juodai.

    Drėgnuose vietose aviliukai įrengiami kitaip. Lakta daroma tik 50-10 cm ilgio. Aviliukai pritvirtinami ant kartelių arba medžių, nešienaujamose  pievose – ant koupstų, natūralių arba dirbtinių. Kupste padaroma duobutė, į kurią įstatomas bedugnis aviliukas su trumpa lakta. Trečdalis jo turi būti po žeme.

     Dirbtinius kamanių namelius geriausia statyti tokiose vietose, kur neganomi galvijai, nešienaujama, kur gausu medingųjų augalų.  Pageidautina kuo daugiau aviliukų įrengti  prie dobilų, liucernos laukų, kultūrinių ganyklų. Šiaip kamanės labiau mėgsta požeminius aviliukus. Juos patogu įkasti į žemę grupėmis po 3-10, geriu išrikiuotus vienoje eilėje, bet ne arčiau kaip 2-3 m vienas nuo kito. Norint privilioti kamanių ten, kur mažai medingųjų augalų, reikia jų užveisti, parenkant tokias rūšis, kad nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens būtų žydinčių augalų.

Privilioti kamanėms entomologai rekomenduoja sodinti tokių augalų mišinius:

Medingojo augalo rūšis                                                                     Žydėjimo laikas

Siauralapė plautė (Pulmonaria angustifolia)                                                         IV-V

Pavasarinė raktažolė (Primula veris)                                                                    IV-V

Kalninis pelėžirnis (Lathyrus montana)                                                              V-VI

Pievinis šalavijas (Salvia pratensis)                                                                    V-VII

Patvorinis vikis (Vicia sepium)                                                                           V-VIII

Dirvinis pentinius (Delphinium consolida)                                                         V-VIII

Vaistinė taukė (Symphytum officinale)                                                                V-IX

Sėjamasis esparcetas (Onobrychis viciafolia)                                                                  VI-VII

Mėlynžiedis vikis (Vicia cracca)                                                                        VI-VIII

Baltažiedis barkūnas (Melilotus albus)                                                               VI-IX

Sukatžolė (Leonurus cardiaca)                                                                            VI-IX

Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare)                                                        VII-IX

Globoti kamanes – ir įdomu, ir naudinga: ne tik saugomi nykstantys vabzdžiai, bet teikiama ir tiesioginė nauda žemės ūkiui. Namelius kamanėms įrengti galima ne tik kaimuose, prie didesnių laukų, bet ir prie sodybų, gyvenviečių, parkuose, o ypač – įvairios paskirties saugomose gamtos teritorijose.

  

   

Vabzdžius viliojantys augalai

Skyreliuose apie naudingųjų vabzdžių globą ne kartą minėjome įvairius medinguosius gausiai žydinčius augalus, galinčius padėti privilioti vabzdžius į tas vietas, kur jie labiausiai reikalingi. Ekologiškai nuskurdintuose laukuose, soduose ir daržuose labai sumažėjo augalų apdulkintojų ir entomofagų, naikinančių kenkėjus, nuo kurių gelbstimės naudodami vis daugiau nuodingųjų chemikalų. Tai neūkiška ir labai neprotinga. Daug paprasčiau leisti gyvajai gamtai pačiai reguliuoti kenkėjų skaičių, tereikia sudaryti palankias sąlygas naudingiesiems gyvūnams veistis ir, visų pirma, auginti medinguosius augalus. Prie mūsų sodų, laukų bei daržų jų turi būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių, kad žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Gerai sodinti ir medžius bei krūmus – ievas, gudobeles, šaltekšnius, erškėčius, sedulas, lazdynus, kaulenius, alyvas. Tačiau labiausiai naudinguosius šešiakojus vilioja žydinčios medingos žolės. Jas minėjau skyrelyje apie kamanių globą. Visus šiuos augalus reikia sėti sodų, daržų bei laukų pakraščiuose. Medinguosius augalus mokslininkai rekomenduoja sėti dviem būdais: į rudenį paruoštą dirvą sėklos beriamos gruodžio arba kovo mėnesį, o pavasarį sėja tose pat vietose dar kartojama 2-3 kartus. Šitaip sėjami grikiai, garstyčios, krapai ir seraptinis barstutis. Pankolių, kalendrų ir kmynų mišinys sėjamas balandžio pabaigoje. Galima sėti ir įvairius dekoratyvinius, vaistinius ar prieskoninius augalus – čiobrelius, raudonėlius, yzopus, dašius, razetas ir kitus. Plačiau apie medingųjų žolių sėjimo agrotechniką galima pasiskaityti knygose „Vaistinių augalų auginimas“ ir „Medingieji augalai“.

Svarbu, kad vabzdžius viliojančių augalų būtų kuo daugiau: laukų, sodų, daržų pakraščiuose, paupiuose ir paežerėse reikėtų palikti nenušienautų žydinčių augalų plotelių. Deja, dažniausiai viską darom atvirkščiai – šienaujame visur, kur reikia ir nereikia, darydami didelę žalą tiek vabzdžiams, tiek ir laukiniams augalams. Kelis kartus per vasarą nupjovę pagriovių, pabalių ir kitų panašių vietų žolę, žūti pasmerkiame milijardus naudingųjų vabzdžių. Be to, pradeda nykti ir laukiniai sėklomis besidauginantys augalai – dirbamos žemės plotuose, ganyklose jau seniai beauga tik labai nedaug augalų rūšių.

Gamtą skurdina ir netikusios, pasenusios melioratorių nuostatos, reikalaujančios kas vasarą šienauti pagriovius. Šienauti reikėtų tik ten, kur prie arimų auga gausūs piktžolių kuokštai, o visur kitur žolę būtinai palikti iki vasaros galo arba šienauti taip, kad nuolat liktų žydinčių augalų ruoželių. Kai kur geriausia nešienauti visiškai – palikti vietas naudingiesiems vabzdžiams žiemoti. Čia prieglobstį rastų ir smulkesni stuburiniai, kuriems laukuose taip pat nebeliko vietos – kurapkos, putpelės, varlės ir rupūžės, smulkieji vabzdžiaėdžiai žinduoliai.