TEORINĖ MEDŽIAGA
Padėkime laukiniams vabzdžiams
Be bendruomeninių – naminių -
Lietuvoje dar gyvena apie 350-400 rūšių pavienių (arba vienišųjų) bičių.
Tai, kad naminės bitės ir iš dalies
kamanės apdulkina gausybę žemės ūkio ir laukinių augalų, žino beveik visi. O
pavienės bitės, ne mažiau reikšmingos žmogaus ūkiui ir gamtos ekologinei pusiausvyrai
palaikyti, kažkodėl liko užmirštos – apie jas daug kas nėra net girdėjęs.
Sunku keliais žodžiais apsakyti tiek
bitinių plėviasparnių, tiek kitų vabzdžių – augalų apdulkintojų – reikšmę
žmonijai ir visai biosferai. Per milijonus metų tarp augalų ir jų apdulkintojų
užsimezgė glaudūs, nors mums dažnai nepastebimi ryšiai. Tie ryšiai jau seniai
tapo simbioze. Jei staiga imtų ir išmirtų vabzdžiai apdulkintojai, Žemėje
išnyktų žydintys augalai. O juk yra tokių, kurių žiedus gali apdulkinti tik
kuri viena vabzdžių rūšis!
Pavienių bičių (šilkbičių,
smiltbičių, vagabičių, urvabičių ir kitų) reikšmė entomofiliniams augalams
milžiniška. Daugelis jų apdulkina liucerną, barkūnus, dobilus, esparcetus,
žirnius ir kitus labai reikalingus augalus (apie 45-50 rūšių). Nykstant bitėms
mažėja ir kultūrinių entomofilinių augalų derlingumas. Tačiau iki šiol
apdulkintojais ir apskritai naudingaisiais vabzdžiais dar nebuvo rimtai
susirūpinta, nesudarytos bent minimalios sąlygos jiems išlikti.
Kai naudojama šitiek nuodingų
chemikalų, kai be atodairos melioruojamos iš eilės visos žemės, nyksta miškai
ir ramios, nuošalios pievos, krūmynai, nebelieka vietos naudingiesiems
vabzdžiams veistis.
Daugelis bitinių plėviasparnių
(šilkbitės, smilbitės, vagabitės) lizdus įsirengia žemėje, smėlinguose
kalvelių, griovių, vandens telkinių šlaituose, pievose, taip pat nuošalesnėse
vietose – mat šiems vabzdžiams reikalinga ramybė. Tačiau vis mažiau belieka
vietų, kur ji nebūtų trikdoma. Pamiške ar pieva keliskart perėjus galvijų
bandai, dauguma žemėje įsikūrusių bičių arba jų lizdų žūva. O laukų
pakraščiuose apsigyvenę naudingieji vabzdžiai išnuodijami žemės ūkio
chemikalais.
Kai kurios pavienės bitės apsigyvena
įvairių tuščiavidurių augalų stiebų kiaurymėse, medžių kelmuose, medinių
pastatų sienose, pasirinkdamos įvairius plyšelius, medieną graužiančių vabzdžių
urvelius. Taigi nykstant mediniams trobesiams mažėja ir šioms bičių rūšims
gyventi tinkamų vietų. Todėl tiek natūralioje gamtoje, tiek žemės ūkiui
naudojamuose plotuose reikėtų įkurti kuo daugiau nedidelių saugomų teritorijų –
mikrodraustinių. Ypač tokios salelės reikalingos laukuose, kad jose galėtų
gyventi ir daugintis naudingieji vabzdžiai, rastų prieglobstį kiti gyvūnai. Jas
galima palikti ten, kur esama medžių, krūmų, taip pat vandens telkinių
apsauginėse zonose, nešienaujamų pievų lopeliuose. Ten, kur panašių plotelių
jau nėra, reikėtų pagalvoti, kur ir kaip juos atkurti, įrengti dirbtinių
lizdaviečių laukinėms bitėms. Pirmiausia tuo turėtų rūpintis gamtos apsaugos
entuziastai, miškininkai, sodininkai, ūkininkai, jaunieji
gamtininkai, moksleiviai. Deja, šių labai svarbių darbų Lietuvoje niekas
nesiima.
Nuo entomologijos klasiko Piterio
Fabro laikų žinoma nemaža būdų dirbtinėms lizdavietėms įrengti. Kamanėms gaminami specialūs aviliukai, o vienišosioms
bitėms nereikia ir jų. Tuščiaviduriuose augalų stiebuose gyvenančios bitėms
(bitėms lapkirpėms, osmijoms) iš supjaustytu nendrių ar kitų tuščiaviduriu
augalų stiebų surišami apie 30cm ilgio ryšulėliai ir iškabinami įvairiuose
vietose – gyvenamųjų pastatų, sodo namelių, ūkinių trobesių
pastogėse, prie medžių šakų, kamienų. Nuo lietaus juos galima apvyti polietilenu
ar kita drėgmės nepraleidžiama medžiaga.
Kitoms pavienių bičių rūšims, naudingosios vapsvoms, sfeksams, kai
kuriems vabzdžiams tinka medinių pastatų sienose, nudžiuvusiose medžių
kamienuose ir kelmuose (geriausiai pušų)
išgręžtos 6-8-10 milimetrų skersmens ir apie 15cm gylio skylutės. Tačiau
tinkamuose vietose tokių sausumų retai kur berasi. Tada lizdavietės daromos
taip: 20-25 cm storio ir 40cm ilgio pušinėje pliauskoje prigręžiojama 20-30
minėto skersmens skylučių, viršuje prikalamas baltai nudažyta skardos stogelis, ir visas šis įrenginys stačias
pritvirtinamas prie žemėn įkalto kuolo. Kad tokių lizdaviečių neapniktų skruzdėlės, mėgstančios
pasmaguriauti naudingųjų vabzdžių
lervomis, kuolo apačia nudažoma emale, o ant dažu užtepamas vazelino sluoksnis
.
Sudėtingesni dirbtiniai lizdai
įrengiami iš lentų sukaltuose įvairaus dydžio
plokščiose dėžėse: sienelėse prigręžiojama skylučių, o į jas iš vidaus
įstatoma daug įvairaus skersmens nendrių ar kitų tuščiavidurių augalų stiebų.
Šitokias lizdavietes gamindavo žymus entomologas S. Malyševas, entomologijos
tėvo P. Fabro garbei pavadinęs juos „Fabro aviliais“. Fabro aviliai statomi
palaukėse, miškų aikštelėse, pamiškėse, nešienaujamose pievose, prie vandens
telkinių, soduose, prie ankštinių žemės ūkio kultūrų kultūrinių pievų.
Žemėje urvelius rausiančioms
pavienėms bitėms sausose smėlėtose vietose, geriau - šlaituose, galima nukasti velėną. Aišku,
šitai daryti galima ne visur. Reikia žiūrėti, kad nesugadintume kraštovaizdžio,
nepaskatintume šlaitų erozijos.
Kai kurios bitės, pavyzdžiui,
gaurabitės rausia urvelius molingoje dirvoje, molinių ar net medinių pastatų
sienose, tad lizdavietes joms tenka daryti iš molio. Į lentinį keturkampį rėmą
prikrečiama molio ir jame padaroma daug apie 10cmgylio skylučių. Lizdavietę
galima statyti šlaituose, kalvelėse arba pievose ant akmenų arba neaukštų kuolų.
Prieš dešimtį metų originalias
lizdavietes pavienėms bitėms ir kitiems naudingiems plėviasparniams sukūrė
Omsko srities gamtininkai. Tai apie 2 metrų aukščio ir 3 – 4 metrų nameliai,
panašūs į pavėsines. Į žemę įkasami 6-8 sausi pušiniai stulpai, prie jų
pritvirtinamas stogo karkasas iš kartelių ir dengiamas ilgais tuščiavidurių
augalų kūliais. Tinka nendrės, meldai, šiaudai, saulėgrąžos, varnalėšos ir kita
panaši medžiaga. Į pastogę prikišama 20 cm ilgio pušinių pliauskų, prigręžiotų
nuo 6-10 mm skersmens skylučių. Stulpų apačią būtina nudažyti ir storai ištepti
vazelinu. Tokiuose nameliuose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena
daug įvairių plėviasparnių – entomofagų bei augalų apdulkintojų, o žiemą juose
galima įrengti lesyklas paukščiams. Entomologinius namelius reikia statyti
tokiose vietose, kur jie niekam nekliūtų – miško aikštelėse, pamiškėse,
paežerėse, paupiuose ar pievose.
Neblogai būtų netoli jų užveisti įvairiu metų laiku žydinčių medingųjų augalų.
Statant namelius būtina pasirūpinti ir jų išvaizda.
Apskritai, dirbtinės lizdavietes
bitėms reikia statyti ten, kur gausu žydinčių laikinių ar kultūrinių augalų, o
aplinkui yra atvirų, saulėtų vietų.
Kamanių globa
Kamanės, žmonių paprastai vadinamos
laukinėmis bitėmis, yra sparčiai nykstantys vabzdžiai. Mūsų krašte gyvena apie
dvidešimt kamanių rūšių. Tai bičių šeimos (Apidae)
atstovės, gyvenančios nedidelėmis bendruomenėmis. Melioruojant laukus, sausinant
pelkes, naudojant nuodinguosius chemikalus, naikinamos pačios kamanės i joms
gyventi tinkamos vietos, todėl kamanių katastrofiškai mažėja.
Žymus rusų entomologas, dailininkas
animalistas ir kamanių tyrinėtojas V. Grebenikovas rašo, kad per kelis
paskutinius dešimtmečius buvusioje Tarybų Sąjungoje kamanių sumažėjo net 300
kartų! O juk kamanės apdulkina daugelį naudingųjų ir kultūrinių augalų –
išnykus kamanėms išnyks ir jie. Apie
tai žemės ūkio darbuotojai, be atodairos pylę ir barstę laukuose įvairius
chemikalus, retai kada pagalvodavo. Čia būtų pravartu prisiminti ir istoriją.
Australijoje apsigyvenę fermeriai pradėjo sėti dobilus. Šie gerai augo ir
žydėjo, tačiau sėklų kažkodėl nemezgė. Pasirodo, Australijoje nebuvo vabzdžių,
galinčių dobilus apdulkinti. Teko atsigabenti kamanių iš Europos. Taip mūsų
laukų darbininkės nukeliavo ne tik į Australiją, bet ir į Naująją
Zelandiją. Kaip padėti kamanių giminei?
Visų pirma, kamanėms tinkamose vietose reikia įrengti dirbtinių lizdų - avilėlių. Geriausi - anksti
pavasarį, paprastai balandžio pradžioje, vos pražydus blindėms. Maždaug po
savaitės pasistiprinusios blindžių nektaru, kamanių patelės pradeda rūpintis
lizdais. Tad labai svarbu nepavėluoti laiku įrengi aviliukus.
Iš centimetro storio neobliuotų, geriau senesnių lentų sukalamas kubas,
kurio vidinės sienos ilgis apie 14 centimetrų. Sausose, smėlėtose vietose
aviliukai įkasami į žemę. Iš plonų
lentelių sukalama maždaug metro ilgio tuščiavidurė lakta, kurios angos skersmuo
- 1cm. Galas nupjaunamas įstrižai, V. Grebenikovas nurodo, kad laktai galima
naudoti ir reikiamo skersmens bei ilgio plastmasinius ar aliumininius vamzdelius.
Įstačius laktą į aviliuką, plyšiai užtaisomi plastilinu. Aviliuko stogelį geriausia
daryti nuimamą, 2 cm didesnėmis negu
aviliuko kraštinėmis. Prieš įkasant į žemę aviliukas apvyniojamas polietilenu, kad nepraleistų drėgmės.
Aviliuko vidų entomologai pataria įtrinti purvu, kad dirbtinė lizdavietė
atrodytų natūralesnė, 2/3 aviliuko vidaus reikia prikimšti samanų, pakulų,
vatos, dar geriau - iš pelių lizdų išimtos medžiagos.
Požeminiai aviliukai įkasami šlaitų, palaukių, pagriovių pietinėje
pusėje. Aviliukas ir lakta uždengiami velėna, paliekama atvira tik landa, kuri
turi būti gerai matoma ir lengvai prieinama. Entomologas S. Pileckis knygoje
„Globokime naudinguosius vabzdžius“ laktos angą dar rekomenduojama nudažyti
juodai.
Drėgnuose vietose aviliukai įrengiami kitaip. Lakta daroma tik 50-10 cm
ilgio. Aviliukai pritvirtinami ant kartelių arba medžių, nešienaujamose pievose – ant koupstų, natūralių arba
dirbtinių. Kupste padaroma duobutė, į kurią įstatomas bedugnis aviliukas su
trumpa lakta. Trečdalis jo turi būti po žeme.
Dirbtinius kamanių namelius geriausia statyti tokiose vietose, kur
neganomi galvijai, nešienaujama, kur gausu medingųjų augalų. Pageidautina kuo daugiau aviliukų
įrengti prie dobilų, liucernos laukų,
kultūrinių ganyklų. Šiaip kamanės labiau mėgsta požeminius aviliukus. Juos
patogu įkasti į žemę grupėmis po 3-10, geriu išrikiuotus vienoje eilėje, bet ne
arčiau kaip 2-3 m vienas nuo kito. Norint privilioti kamanių ten, kur mažai
medingųjų augalų, reikia jų užveisti, parenkant tokias rūšis, kad nuo ankstyvo
pavasario iki vėlyvo rudens būtų žydinčių augalų.
Privilioti kamanėms entomologai
rekomenduoja sodinti tokių augalų mišinius:
Medingojo augalo rūšis Žydėjimo laikas
Siauralapė plautė (Pulmonaria angustifolia)
IV-V
Pavasarinė raktažolė (Primula veris)
IV-V
Kalninis pelėžirnis (Lathyrus montana)
V-VI
Pievinis šalavijas (Salvia pratensis)
V-VII
Patvorinis vikis (Vicia sepium)
V-VIII
Dirvinis pentinius (Delphinium consolida)
V-VIII
Vaistinė taukė (Symphytum officinale) V-IX
Sėjamasis esparcetas (Onobrychis viciafolia) VI-VII
Mėlynžiedis vikis (Vicia cracca) VI-VIII
Baltažiedis barkūnas (Melilotus albus)
VI-IX
Sukatžolė (Leonurus cardiaca)
VI-IX
Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare)
VII-IX
Globoti kamanes – ir įdomu, ir
naudinga: ne tik saugomi nykstantys vabzdžiai, bet teikiama ir tiesioginė nauda
žemės ūkiui. Namelius kamanėms įrengti galima ne tik kaimuose, prie didesnių laukų,
bet ir prie sodybų, gyvenviečių, parkuose, o ypač – įvairios paskirties
saugomose gamtos teritorijose.
Vabzdžius viliojantys augalai
Skyreliuose apie naudingųjų vabzdžių
globą ne kartą minėjome įvairius medinguosius gausiai žydinčius augalus,
galinčius padėti privilioti vabzdžius į tas vietas, kur jie labiausiai
reikalingi. Ekologiškai nuskurdintuose laukuose, soduose ir daržuose labai
sumažėjo augalų apdulkintojų ir entomofagų, naikinančių kenkėjus, nuo kurių
gelbstimės naudodami vis daugiau nuodingųjų chemikalų. Tai neūkiška ir labai
neprotinga. Daug paprasčiau leisti gyvajai gamtai pačiai reguliuoti kenkėjų
skaičių, tereikia sudaryti palankias sąlygas naudingiesiems gyvūnams veistis
ir, visų pirma, auginti medinguosius augalus. Prie mūsų sodų, laukų bei daržų
jų turi būti kuo daugiau ir kuo įvairesnių, kad žydėtų nuo ankstyvo pavasario
iki vėlyvo rudens.
Gerai sodinti ir medžius bei krūmus –
ievas, gudobeles, šaltekšnius, erškėčius, sedulas, lazdynus, kaulenius, alyvas.
Tačiau labiausiai naudinguosius šešiakojus vilioja žydinčios medingos žolės.
Jas minėjau skyrelyje apie kamanių globą. Visus šiuos augalus reikia sėti sodų,
daržų bei laukų pakraščiuose. Medinguosius augalus mokslininkai rekomenduoja
sėti dviem būdais: į rudenį paruoštą dirvą sėklos beriamos gruodžio arba kovo
mėnesį, o pavasarį sėja tose pat vietose dar kartojama 2-3 kartus. Šitaip
sėjami grikiai, garstyčios, krapai ir seraptinis barstutis. Pankolių, kalendrų
ir kmynų mišinys sėjamas balandžio pabaigoje. Galima sėti ir įvairius
dekoratyvinius, vaistinius ar prieskoninius augalus – čiobrelius, raudonėlius,
yzopus, dašius, razetas ir kitus. Plačiau apie medingųjų žolių sėjimo
agrotechniką galima pasiskaityti knygose „Vaistinių augalų auginimas“ ir
„Medingieji augalai“.
Svarbu, kad vabzdžius viliojančių
augalų būtų kuo daugiau: laukų, sodų, daržų pakraščiuose, paupiuose ir
paežerėse reikėtų palikti nenušienautų žydinčių augalų plotelių. Deja,
dažniausiai viską darom atvirkščiai – šienaujame visur, kur reikia ir nereikia,
darydami didelę žalą tiek vabzdžiams, tiek ir laukiniams augalams. Kelis kartus
per vasarą nupjovę pagriovių, pabalių ir kitų panašių vietų žolę, žūti
pasmerkiame milijardus naudingųjų vabzdžių. Be to, pradeda nykti ir laukiniai
sėklomis besidauginantys augalai – dirbamos žemės plotuose, ganyklose jau
seniai beauga tik labai nedaug augalų rūšių.
Gamtą skurdina ir netikusios, pasenusios melioratorių nuostatos,
reikalaujančios kas vasarą šienauti pagriovius. Šienauti reikėtų tik ten, kur
prie arimų auga gausūs piktžolių kuokštai, o visur kitur žolę būtinai palikti
iki vasaros galo arba šienauti taip, kad nuolat liktų žydinčių augalų ruoželių.
Kai kur geriausia nešienauti visiškai – palikti vietas naudingiesiems
vabzdžiams žiemoti. Čia prieglobstį rastų ir smulkesni stuburiniai, kuriems
laukuose taip pat nebeliko vietos – kurapkos, putpelės, varlės ir rupūžės,
smulkieji vabzdžiaėdžiai žinduoliai.
Jei arti poilsiaviečių yra tokie vabzdžių viešbučiai reiktų, kad būtų tinkleliai nuo vabzdžių .. Kurie apsaugotų..
AtsakytiPanaikinti